Lietuvoje vis dažniau socialiniuose tinkluose matome nuotraukas, kuriose – pilni kibirai rausvai rudų, gleivių paslaptų šliužų. Kai kam tai kelia pasibjaurėjimą, kitiems – smalsumą. Kas tai? Kodėl žmonės juos masiškai renka? Ir ar tikrai druska – geriausias ginklas šioje kovoje?
Atsakymas slypi augančioje ekologinėje ir žemės ūkio problemų bangoje: tai ispaniniai šliužai (Arion vulgaris) – invazinė rūšis, kuri per kelis pastaruosius metus tapo tikru galvos skausmu tūkstančiams Lietuvos sodininkų ir daržininkų.
Invaziniai šliužai: kas jie ir kodėl jų tiek daug?
Ispaninis šliužas – tai ne gimtoji Lietuvos rūšis. Jis kilęs iš Pietų Europos ir per pastaruosius dešimtmečius paplito daugelyje šiaurinių regionų. Manoma, kad į Lietuvą jis atkeliavo su importuotomis dekoratyvinėmis ar daržovių daigų siuntomis.
Šios rūšies ypatybė – neįtikėtinas atsparumas ir didelis dauginimosi greitis. Viena šliužo patelė (kuri iš tiesų yra hermafroditas) gali padėti iki 400 kiaušinėlių per sezoną. Be to, jie aktyvūs naktį, slepiasi drėgnose vietose, ir dažnai nematomi tol, kol padaryta žala – nepataisoma.
Lietuvos klimatas, ypač drėgnos ir šiltos vasaros, šiai rūšiai – idealios sąlygos. Sodininkai pastebi, kad per kelias dienas šliužai gali visiškai sunaikinti salotų, pupelių ar net braškių derlių.
Kibiras šliužų – kas už to slypi?
Nenuostabu, kad žmonės ima šliužų naikinimą į savo rankas. Populiariausias metodas – rankinis surinkimas į kibirus, dažnai vakare arba po lietaus, kai šliužai išlenda į paviršių. Nors tai varginantis ir, švelniai tariant, nemalonus darbas, daugeliui tai tampa vieninteliu efektyviu būdu bent kiek suvaldyti jų populiaciją.
Surinkus šliužus, kyla kitas klausimas – ką su jais daryti? Čia ir prasideda diskusijos apie vieną iš dažniausiai minimų būdų – druską.
Druska – paprasta, bet ar tikrai tinkama?
Druskos barstymas ant šliužų atrodo kaip greitas sprendimas: šliužai, susidūrę su druska, praranda vandenį ir žūva per kelias minutes. Tačiau šis metodas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti.
Priežastys, kodėl druska yra problemiška:
Aplinkos tarša: dideli druskos kiekiai gali patekti į dirvožemį, jį sūdyti, ir pakenkti kitoms augalų rūšims ar mikroorganizmams.
Gyvūnų kančia: šliužai žūva lėtai ir skausmingai – dėl to šis metodas sulaukia etinių kritikos iš gyvūnų teisių gynėjų.
Trumpalaikis poveikis: sunaikinus šliužus druska, problema nesibaigia – kitą dieną jų gali būti dar daugiau.
Be to, druska dažnai pasklinda į lietaus kanalizaciją ar net šulinius, kas ilgainiui gali pakenkti vandens kokybei.
Ką siūlo ekspertai? Veiksmingesnės ir ekologiškesnės alternatyvos
Atsižvelgiant į druskos keliamas rizikas, daugelis biologų ir sodininkystės ekspertų rekomenduoja rinktis tvaresnius būdus.
1. Alaus spąstai
Šliužai viliojami į indelius su alumi – jo kvapas juos traukia, o patekę į skystį jie nuskęsta. Metodas paprastas, bet reikia nuolat keisti spąstų turinį.
2. Kiaušinių lukštų ar pjuvenų barjerai
Šliužai nemėgsta eiti per aštrius, sausinančius paviršius – barjerai iš lukštų, pjuvenų, smėlio ar kavos tirščių gali apsaugoti jautrias zonas.
3. Natūralūs priešai
Jei aplinkoje gyvena ežiai, paukščiai ar varlės – jų buvimą reikia skatinti. Tai natūralūs šliužų priešai. Net kai kurios vištos, ypač antys, su malonumu naikina šiuos kenkėjus.
4. Biologiniai preparatai
Yra specialių produktų su nematodais – mikroorganizmais, kurie naikina šliužus iš vidaus. Jie brangesni, bet nekenkia aplinkai ir yra labai veiksmingi.
Ką daro savivaldybės?
Dėl problemos masto kai kurios savivaldybės jau skiria lėšų kovai su ispaniškais šliužais. Vienur platinamos informacijos brošiūros, kitur – nemokamai dalijami biologiniai preparatai ar net organizuojamos masinės „šliužų rinkimo akcijos“.
Vis dėlto didžiausia atsakomybė – tenka kiekvienam sodo ar daržo savininkui. Kuo anksčiau imamasi priemonių, tuo lengviau išvengti didesnio užkrato.
Šliužų problema – tik pradžia?
Šliužai – tik viena iš invazinių rūšių, kurią skatina klimato kaita ir globalus augalų judėjimas. Prognozuojama, kad ateityje tokių „netikėtų svečių“ daugės. Todėl labai svarbu ugdyti ekologinį sąmoningumą ir rinktis sprendimus, kurie padeda ilgainiui – ne tik naikina simptomus.
Išvada
Nuotrauka su kibiru šliužų – ne šokiruojantis triukas. Tai – realybės atspindys. Šliužų problema Lietuvoje nėra tik estetinė – tai grėsmė vietiniam augalų pasauliui, daržininkystei ir net ekologinei pusiausvyrai.
Druska gali būti greitas, bet abejotinas sprendimas. Šiandien jau turime žinių ir įrankių rinktis išmintingiau – ne tik saugoti savo derlių, bet ir tausoti gamtą. Galbūt laikas kibirą paversti ne bausmės priemone, o proga pergalvoti mūsų santykį su aplinka.
