Sodinau agurkus. Viską dariau teisingai. Žymėjau sėklas, daiginau, persodinau, šiltnamio kampą parinkau patį geriausią. Laistymas, tręšimas – viskas pagal planą. O tada – kažkas pradėjo augti… kažkaip per gerai. Ir vis kitaip nei likę agurkai. Iš pradžių tik šyptelėjau: „Na, gražus lapas.“ Po kelių dienų: „Hm, koks jis stambus…“ O vėliau atėjo ta diena, kai pažvelgiau į savo šiltnamį ir supratau – čia ne agurkas. Čia – moliūgas!
Netikėti svečiai šiltnamyje – ne tokie jau reti
Sodininkystė moko kantrybės, bet dar dažniau – nuolankumo prieš gamtą. Nes kad ir kaip planuotum, kiek rūšiuotum sėklas ar etiketes dėtum, visada yra šansas, kad kas nors sudygs ne pagal planą. Ir tai – ne pasaulio pabaiga. Tiesą sakant, dažnai – net linksmas atradimas.
Panašu, kad mano šiltnamyje vietoj agurko įsikūrė koks nors moliūgas. Tikėtina – valgomasis, galbūt „muskatas“, gal „Hokkaido“, o gal ir koks kryžminis hibridas nuo kaimyno lysvės. Ir kai pagalvoji – na, kuo blogai?
Tačiau pirmiausia verta išsiaiškinti – kuo jie skiriasi, kad kitą kartą galėtume lengviau atpažinti netikėtus augalus jau ankstyvoje stadijoje.
Moliūgas ar agurkas: kaip juos atskirti?
Nors abu priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimai, skirtumų tarp jų – daug.
Lapai: moliūgo lapai – didesni, labiau šiurkštūs, dažnai su ryškiomis, šviesiomis gyslomis. Agurkų lapai – švelnesni, mažesni, ne tokie „drąsūs“.
Augimo forma: agurkai dažnai krūminiai arba trumpai besivijantys, moliūgai – vijokliai, mėgsta lipti, šliaužioti, plėstis.
Ūseliai: abu turi, bet moliūgų – stipresni, ilgesni, jie be gailesčio laiko šiltnamio stogą.
Augimo tempas: moliūgas per savaitę gali dvigubai padidinti tūrį, o agurkas auga kur kas nuosaikiau.
Žiedai: moliūgo žiedai – stambūs, oranžiniai, dažnai valgomi (beje, puikiai tinka įdarui!). Agurko žiedai – mažesni, gelsvi.
Kaip taip nutiko?
Dažniausi scenarijai:
Supainiotos sėklos: dažnas atvejis, ypač jei sėklos išsaugotos nuo ankstesnių metų ar dovanotos kaimyno.
Neetiketuoti daigai: jei sodinant netyčia supainiojote žymes – tai klasika.
Natūralus kryžminimasis: jei moliūgai, agurkai, cukinijos ir kiti giminaičiai augo šalia vienas kito, galėjo įvykti „sėklų meilės romanas“.
Sėklų gamintojo klaida: net ir patikimose pakuotėse kartais slypi siurprizai.
Ką daryti, kai „ne tas“ užaugo?
Tai priklauso nuo Jūsų tikslo. Jei turite vietos ir smalsumo – leiskite jam augti! Moliūgai dažnai duoda puikų derlių, jų vaisiai ilgai laikosi, o kai kurie (pvz., „muskatas“) – tiesiog delikatesas.
Tačiau jei erdvė ribota arba šiltnamyje turite augalų, kuriems šis milžinas gali pakenkti – gal verta nukreipti jo augimą arba iškeldinti laukan. Moliūgai puikiai auga ir lauke, jei tik netrūksta saulės.
Taip pat galima:
Nukirpti viršūnes – sustabdys augimą.
Pakelti stiebą virš įrėmintų atramų.
Iš anksto atrinkti, kiek paliksite vaisių – moliūgams per daug vaisių reiškia mažesnius ir prastesnės kokybės.
Ko išmokau?
Ši situacija – ne pirmoji, bet labai primenanti, kad gamta visada turi paskutinį žodį. Ir tai – gražu. Nors planavome agurką, gavome moliūgą – gal tai ženklas, kad laikas išbandyti naują sriubos receptą ar kepti pyragą.
Sodininkystėje, kaip ir gyvenime, netikėtumai dažnai pasirodo esą vertingiausi.
