Kai pirmą kartą išgirdau šį patarimą, pagalvojau – vėl kažkokia mada. Burokėliai? Rimtai? Ta paprasta daržovė, kurią močiutė kepė su kopūstais, staiga tapo kepenų gelbėtoja?
Skepticizmas išgaravo po šešių savaičių, kai grįžau pakartoti tyrimų. Skaičiai pasikeitė – ne drastiškai, bet pakankamai, kad gydytojas paklaustų, ką dariau kitaip.
O dariau tik vieną dalyką: kasdien suvalgydavau apie 150 gramų burokėlių. Kartais žalių salotose, kartais keptų, kartais sulčių pavidalu. Jokių papildų, jokių brangių preparatų.
Kodėl būtent burokėliai
„Kepenyse vyksta šimtai procesų vienu metu – ir burokėliuose yra junginių, kurie padeda keliems iš jų”, – aiškino gydytojas, kai paklausiau apie mechanizmą.
Betainas palaiko riebalų apykaitą ir tulžies išsiskyrimą. Paprasčiau tariant – padeda kepenyse nesikrauti riebalams. Betalainai – tie patys pigmentai, kurie suteikia burokėliams raudoną spalvą – veikia kaip antioksidantai, saugantys kepenų ląsteles. O maistiniai nitratai gerina kraujotaką, kas svarbu kepenų funkcijai.
Šie trys junginiai veikia kartu. Ne kaip vaistas, ne kaip stebuklas – kaip kasdienė parama organui, kuris dirba be pertraukos.
Kiek ir kaip valgyti
Optimalus kiekis – 100–150 gramų žalių burokėlių per dieną arba viena stiklinė šviežiai spaustų sulčių, maždaug 200–250 mililitrų.
Mano rytas prasideda paprastai: burokėlių sultys sumaišytos su obuoliu ir morka. Skonis švelnesnis nei tikėjausi. Pietums – tarkuoti žali burokėliai salotose. Vakarienei – kepti griežinėliai su alyvuogių aliejumi.
Kai tingiu – tiesiog įdedu kelis gabalėlius į sriubą ar troškinį. Svarbu ne forma, o nuoseklumas.
Viena savaitė – konkretus planas
Pirmadienį pradedu sulčių kokteiliumi – burokėliai, obuolys, morka. Antradienį – salotos su tarkuotais žaliais burokėliais ir feta sūriu. Trečiadienį – sriuba, kur burokėliai virsta kartu su kitomis daržovėmis.
Ketvirtadienį grįžtu prie sulčių. Penktadienį – kepti burokėliai su česnaku. Šeštadienį – salotų diena. Sekmadienį – dubenėlis su keptais griežinėliais, pupelėmis ir grūdais.
Ciklas kartojasi. Po dviejų savaičių tai tampa įpročiu, o ne pareiga.
Kam šis patarimas netinka
Gydytojas perspėjo dar prieš man pradedant: burokėliai ne visiems tinka vienodai.
Jei turite žemą kraujospūdį – būkite atsargūs. Burokėliai gali jį dar labiau sumažinti. Jei yra inkstų problemų ar anamnezėje buvę inkstų akmenys – pasitarkite su gydytoju dėl oksalatų kiekio. Nėščios, maitinančios, vartojantys vaistus nuo hipertenzijos – taip pat pirmiausia pokalbis su specialistu.
Ir dar vienas dalykas: jei šlapimas ar išmatos parausta – nesijaudinkite. Tai normali reakcija į burokėlių pigmentus, vadinama beeturia. Ne kraujas, ne liga – tiesiog spalva.
Ko burokėliai nepadaro
„Tai nėra pakaitalas gydymui”, – pakartojo gydytojas, kai paklausiau, ar galiu atsisakyti kitų rekomendacijų.
Jei diagnozuota kepenų liga – burokėliai yra papildoma priemonė, ne pagrindinė. Jie nepakeičia vaistų, nepanaikina alkoholio žalos, neištrina metų netinkamos mitybos pasekmių.
Nauda atsiranda palaipsniui ir tik tada, kai burokėliai tampa dalimi platesnio pokyčio: mažiau alkoholio, mažiau perdirbtų produktų, daugiau judėjimo.
Po trijų mėnesių
Dabar burokėliai mano šaldytuve yra toks pat įprastas produktas kaip sviestas ar pienas. Perku didesnį kiekį, dalį iškart sutarkuoju ir laikau paruoštą.
Kai kas klausia, ar nepabosta. Nepabosta, nes keičiu formas. Ir nes žinau, kad kiekviena porcija – tai investicija į organą, kuris apie save primena tik tada, kai jau per vėlu.
Gydytojas paskutinio vizito metu tik linktelėjo, žiūrėdamas į rezultatus. „Matai, – pasakė, – kartais paprasčiausi sprendimai duoda geriausius rezultatus.”
