Kiekvieną rytą – tas pats ritualas. Išgeriu kavą, suvalgau kiaušinį, supjaustau bananą. Ir viską, kas lieka – lukštus, žieves – dedu į atskirą dubenėlį.

Anksčiau visa tai keliaudavo į šiukšles. Dabar – į stiklainį. Nes prieš metus mama parodė, ką galima iš to padaryti.

„Tu meti pinigus, – pasakė ji, parodydama į mano šiukšliadėžę. – Ten – kalcis, kalis, fosforas. Viskas, ko tavo augalams reikia.”

Ką slepia virtuvės atliekos

Mama paaiškino chemiją.

Kiaušinių lukštai – beveik grynas kalcio karbonatas. Kalcis stiprina augalų ląstelių sieneles, apsaugo nuo ligų, neleidžia pomidorams pūti nuo viršūnės.

Bananų žievelės – pilnos kalio, fosforo ir magnio. Kalis reguliuoja vandens įsisavinimą, fosforas skatina šaknų augimą, magnis būtinas fotosintezei.

„Tai ne šiukšlės, – sakė mama. – Tai trąšos, kurias tu šiaip pirktum parduotuvėje.”

Ir ji teisi. Panašios sudėties trąšos kainuoja kelis eurus už kilogramą. O aš jas tiesiog mečiau.

Kaip paruošti žaliavas

Pirmas žingsnis – surinkti.

Kiaušinių lukštus nuplaunu karštu vandeniu (pašalinti baltymų likučius) ir išdžiovinu. Galima ant palangės ar radiatorių – per dieną išdžiūsta.

Sausus lukštus sutrupinu į smulkius gabalėlius arba sumalčiau trintuvu į miltelius. Kuo smulkiau – tuo greičiau atsipalaiduos maistinės medžiagos.

Bananų žieveles supjaustau į mažus gabalėlius. Galima ir sutarkuoti – tada dar geriau tirps.

„Svarbu, kad lukštai būtų sausi, – perspėjo mama. – Kitaip gali supūti.”

Receptas: supertrąšų užpilas

Mama davė savo receptą, kurį naudoja dvidešimt metų.

Į litrą karšto vandens sudėti:

• Susmulkintus lukštus nuo 3–4 kiaušinių
• Žieveles nuo 1–2 bananų
• 1–2 šaukštus acto (pagreitina mineralų išsiskyrimą)
• Šiek tiek cinamono (neprivaloma, bet slopina pelėsį)

Viską sumaišyti ir palikti 3–5 dienoms. Kartais pamaišyti.

Po kelių dienų nukošti per sietelį. Gautas koncentratas – rudas, šiek tiek kvapnus – yra tavo supertrąša.

Prieš naudojant atskiesti: maždaug 1 dalis koncentrato į 3–4 dalis vandens.

Kaip naudoti

Atskiestą trąšą naudoju kartą–du per mėnesį.

Pomidorams – po pusę litro po kiekvienu krūmu. Jie ypač mėgsta kalcį – mažiau viršūninio puvinio.

Paprikom ir agurkams – taip pat po pusę litro. Jie greitai auga ir reikalauja daug maistinių medžiagų.

Kambariukai gėlėms – trečdalį puodelio vienam vidutiniam vazonui.

„Laistyti ant drėgnos žemės, – patarė mama. – Niekada ant sausų šaknų – gali nudeginti.”

Rezultatai per kelias savaites

Pirmą sezoną buvau skeptiškas. Bet po mėnesio pamačiau skirtumą.

Lapai tapo tamsesni, sodresnės žalios spalvos – tai rodo, kad augalai gauna pakankamai maistinių medžiagų.

Stiebai – storesni, tvirtesni.

Pomidorai – nė vienas neturėjo viršūninio puvinio, nors ankstesniais metais prarasdavau trečdalį derliaus dėl to.

Žiedų – daugiau nei įprastai. Ir vaisių atitinkamai.

„Matai, – sakė mama rudenį, apžiūrėjusi mano derlių. – Sakiau, kad meti pinigus.”

Kiek tai kainuoja

Skaičiuoju:

Kiaušinių lukštai – 0 eurų (šiaip išmesčiau). Bananų žievelės – 0 eurų (šiaip išmesčiau). Actas – keliasdešimt centų per sezoną.

Viso: beveik nieko.

Tuo tarpu panaši trąša parduotuvėje – 5–10 eurų už kilogramą.

Dabar kiekvieną rytą turiu tą patį ritualą: kava, kiaušinis, bananas. Ir dubenėlis virtuvės aukso, kuris laukia savo eilės.

Mama buvo teisi: kartais geriausios trąšos – tos, kurias jau turime.