Gamtos paradoksas, kurį pastebi vis daugiau žmonių

Vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, vaikščiojant pievomis ar parkais, galite pastebėti netikėtą vaizdą – ant žemės gulintį paukščių lizdą, aptrauktą gleivėtu, blizgančiu tinklu. Daugeliui kyla klausimas: ar tai šliužų darbas? O gal tai kito gyvio palikimas? Ar šis reiškinys pavojingas aplinkai – o gal kaip tik naudingas?

Ekspertai teigia, kad tai nėra tik estetinė keistenybė – tai gamtos ciklo dalis, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ir šliužai, ir kiti detritofagai (pūvančios medžiagos skaidytojai).

Gydytojai ir ekologai sutaria: tai – mikrobiologinės gyvybės pėdsakai

Pateiktoje nuotraukoje matyti lizdas, kuris greičiausiai nukrito iš medžio ar krūmo ir per kelias dienas tapo gleivėto organizmo „mitybos aikštele“. Gleivės primena šliužų ar sraigių pėdsakus, tačiau tokį rezultatą gali sukelti ir kitų rūšių vabzdžiai ar net bakterijų kolonijos.

Biologas dr. Tomas Jankevičius komentuoja:

„Tokios struktūros pievose atsiranda tada, kai organinė medžiaga – šiuo atveju lizdas – ima irti, o aplinkoje yra daug drėgmės. Tai pritraukia šliužus, vabzdžius ir mikroorganizmus, kurie skaido medžiagą.“

Šliužai kaip gamtos valytojai

Nors dažnai laikomi daržininkų priešais, šliužai atlieka itin svarbią funkciją ekosistemoje – jie šalina negyvas, pūvančias augalines ir net gyvūnines liekanas. Jei lizde buvo kiaušinių liekanų, išmatų ar pūvančių organinių audinių, šliužai tikrai galėjo tuo pasinaudoti kaip maisto šaltiniu.

Tiesa, šliužai nesuėda lizdo šakų ar stambių struktūrų – jie daugiausia domisi minkšta, irti pradėjusia medžiaga, samanomis, žole, ar net mikrogrybais, augančiais ant natūralios lizdo dangos.

Ar tokie reiškiniai pavojingi žmonėms?

Nors tai gali pasirodyti šiek tiek baugiai ar net šleikščiai, šliužų ir bakterijų aktyvumas ant žemės esančiame lizde nekelia tiesioginio pavojaus sveikatai, jei su juo nesilieti fiziškai. Tačiau yra viena išimtis – kai gleivės išlieka ant drabužių, odos ar daiktų ir patenka į žmogaus organizmą per žaizdeles ar gleivinę.

Parazitologė dr. Aistė Jurkšienė įspėja:

„Šliužų gleivėse gali būti parazitų lervų – ypač jei jų populiacija didelė ir kontaktas ilgas. Rekomenduojama po kontakto su gleivėtu paviršiumi gerai nusiplauti rankas.“

Šliužų gleivės – ir medicina, ir grožis?

Įdomu tai, kad ta pati gleivė, kuri mus kartais atstumia gamtoje, yra naudojama kosmetikoje ir medicinoje. Šliužų gleivės pasižymi regeneracinėmis savybėmis, todėl plačiai naudojamos odos kremuose, žaizdų gijimo preparatuose bei priešuždegiminiuose geliuose.

Tad jei gleivės apsupusios seną lizdą – tai ženklas, kad gamta atlieka savo „utilizacijos“ darbą, kuris tuo pačiu turi net gydomųjų elementų.

Ar reikia pašalinti tokius objektus iš kiemo ar sodo?

Jeigu radote tokį lizdą su gleivėmis savo sode – galite palikti jį vietoje. Tai naudinga dirvožemiui, nes irimo procesas grąžina į žemę mikroelementus. Tačiau jei turite vaikų ar gyvūnų, geriausia būtų su pirštinėmis lizdą pašalinti ir išmesti į komposto dėžę ar atokesnę vietą.

Svarbu: nelieskite tokių objektų plikomis rankomis, ypač jei matomi šliužai, kirminai ar nemalonus kvapas – tai ženklas, kad prasidėjo mikrobiologinis skaidymas.

Ką reiškia, kai paukščio lizdas nukrenta?

Tai gali būti:

• Gamtinis ciklas (po veisimosi sezono)

• Vėjo, audros ar gyvūnų veiklos pasekmė

• Apleistas, nebereikalingas lizdas

Nukritę lizdai tampa maisto šaltiniu ne tik šliužams – jais naudojasi ir skruzdėlės, grybai, pelės ar net paukščiai kaip žaliava naujam lizdui.

Išvada: šliužai – nemalonūs, bet būtini

Šliužai ir jų gleivės – ne tik daržo siaubas, bet ir gamtos sanitarai, atliekantys ekologinę funkciją. Lizdas, matomas nuotraukoje, yra klasikinis pavyzdys, kaip gyvūnai ir mikroorganizmai perdirba „gamtos atliekas“. Tai ne destrukcija – tai ciklas.