Dvidešimt vištų, pilna lesykla nuo ryto iki vakaro — atrodė, kad darau viską teisingai. Paukščiai sotūs, kiemas ramus, lesalas nesibaigia. O tada pažiūrėjau į kiaušinių skaičių per savaitę ir palyginau su kaimyne Aldona, kuri laikė tiek pat vištų. Jos — dvylika kiaušinių per dieną. Mano — septyni. Su tuo pačiu pašaru.
Skirtumas buvo ne genetikoje. Skirtumas buvo tame, kaip mes jas lesinome.
Kai lesalas stovi visą dieną
Laisvas priėjimas prie pašaro skamba natūraliai. Višta ateina, kada nori, lesa, kiek nori, ir grįžta kapstytis po kiemą. Bet praktikoje vyksta kas kita.
Paukščiai pradeda rinktis. Iškrapšto mėgstamus grūdus, palieka likusius. Raciono balansas suyra — vienos vištos gauna per daug, kitos per mažai. Dominuojančios paukštės stumdosi prie lesyklos, silpnesnės laukia nuošalyje ir lieka alkanos.
Ir dar vienas dalykas — atvirai stovintis pašaras praranda šviežumą. Sugeria drėgmę, pritraukia vabzdžius, kartais net pelėsius. Višta lesa tai, kas jau nebe maistas — ir kūnas reaguoja atitinkamai.
„Pilna lesykla — tai ne rūpestis, o tingumas,” — tiesiai pasakė Aldona, kai jai pasiskundžiau dėl kiaušinių. — „Kuo geriau kontroliuoji, tuo daugiau gauni.”
Dviejų kartų sistema
Aldona lesina du kartus per dieną. Ryte — išmatuota porcija, kurią pulkas suėda per trisdešimt keturiasdešimt minučių. Vakare — antra porcija, mažesnė, prieš pat nakties poilsį. Tarp šėrimų — jokio pašaro lesykloje.
„Rytinis lesinimas duoda energijos dienai — kapstymuisi, dėjimui, judėjimui,” — aiškino ji. — „Vakarinis — atkuria jėgas prieš naktį. Ir tiek. Daugiau nereikia.”
Porcijos turi būti tokios, kad po šėrimo lesykla liktų tuščia. Jei lieka grūdų — reiškia, davei per daug. Jei vištos baigia per penkias minutes ir toliau knaisiojasi tuščiame dubenyje — per mažai. Balansas randamas per kelias dienas stebint.
Kodėl tai veikia
Kai pašaras pateikiamas nustatytu laiku, vištos nebeišrankiauja. Jos ėda tai, kas padėta, nes žino — kito šanso iki vakaro nebus. Raciono balansas išlieka toks, koks buvo sumaišytas, o ne toks, kokį pasirenka dominuojanti paukštė.
Porcijuotas šėrimas taip pat leidžia pastebėti problemas anksčiau. Jei viena višta neateina prie lesyklos ryte — tai signalas. Prie pilnos lesyklos to niekada nepamatysi, nes vaizdas visada atrodo vienodas: pilna, ramu, visi lyg ir sotūs.
„Aš kiekvieną rytą žinau, kuri višta gerai ėda, kuri ne,” — pridūrė Aldona. — „Prie pilno dubens to nesužinosi, kol jau nebus per vėlu.”
Šviežumas — ne smulkmena
Pašaras turėtų būti berti tik tiek, kiek pulkas suėda per vieną šėrimą. Likučiai — pašalinami iš karto, kol nesugėrė drėgmės ir nepritraukė musių. Indai — švarūs ir sausi, nuplaunami bent kartą per savaitę. Maišas laikomas vėsioje, tamsioje vietoje, sandariai uždarytas, kad nepatektų nei drėgmė, nei pelės, nei saulės šviesa. Drėgnas, sugėręs orą pašaras — tai ne ekonomija, o taupymas netinkamoje vietoje, kuris atsirūgsta silpnesnėmis vištomis ir mažesniu dėslumu.
Po mėnesio, kai perėjau prie dviejų šėrimų, mano skaičiai pakilo iki dešimties kiaušinių per dieną. Ne dvylika, kaip Aldonos — ji tai daro dvidešimt metų ilgiau. Bet skirtumas nuo septynių buvo toks, kad jokių papildomų argumentų nebereikėjo.
