Po šių metų žiemos buvau tikras – sraigės žuvusios. Penkiasdešimt dienų šalčio žemiau nulio, temperatūra krito iki minus dvidešimties. Atrodė, kad gamta pagaliau padarė tai, ko negalėjau padaryti aš.
Kovo pradžioje išėjau į daržą ir pamačiau pirmąją ispanišką sraigę. Šliaužė sau ramiai, tarsi žiemos nebūtų buvę.
Paskambinau pažįstamam agronomui Gintarui. Jo atsakymas mane pribloškė.
„Sniegas jas išgelbėjo” – trys žodžiai, kurie viską paaiškino
„Žinai, kas nutiko?” – pradėjo Gintaras, kai papasakojau apie savo nusivylimą. „Sniegas iškrito prieš didžiuosius šalčius. Ir sukūrė jiems šiltnamį po žeme. Tai klasika – kuo daugiau sniego, tuo daugiau sraigių išgyvena.”
Pasirodo, sniegas veikia kaip antklodė. Kai lauke minus dvidešimt, po sniego sluoksniu – vos keli laipsniai šalčio. Sraigės užsikasa į dirvą, į kompostą, po lapais. Ten temperatūra niekada nenukrinta žemiau minus trijų – o tai jų mirties riba.
„Ispaniškos sraigės žūsta tik tada, kai temperatūra pasiekia minus tris ir išsilaiko ilgai”, – paaiškino Gintaras. „Šiemet to nebuvo. Po sniegu jos ramiai peržiemojo.”
O erkės? Dar blogiau. Joms reikia pastovios minus dvylikos laipsnių temperatūros, kad žūtų. Tokio šalčio po sniego danga tiesiog nebūna – jos ramiai miega savo diapauzėje ir laukia pavasario.
Kodėl pavasaris – vienintelis šansas
Gintaras pasakė tai, ko nesitikėjau išgirsti: „Nelauk, kol jos pradės daugintis. Kovas ir balandžio pradžia – tavo vienintelis langas.”
Kai dirva sušyla iki penkių–septynių laipsnių, sraigės ir erkės išlenda iš žiemos miego. Bet jos dar silpnos, ištekliai išsekę, daugintis negali. Tai pažeidžiamumo periodas.
„Per dvi savaites jos atsigaus ir pradės veistis eksponentiškai”, – įspėjo jis. „Jei nori jas sustabdyti – daryk tai dabar, ne gegužę.”
Penki veiksmai, kol dar nevėlu
Gintaras išvardijo sistemą, kurią taiko pats. Pirma – surinkti visus lapus, nukritusių vaisių likučius ir seną mulčą. Ten slepiasi kiaušiniai ir jaunos sraigės.
Antra – pervaryti kompostą. Atverti vidų orui ir šalčiui. Tai nužudo peržiemojusius individus.
Trečia – aplink pažeidžiamus augalus išbarstyti pelenų arba smėlio. Sraigių gleivės prastai limpa prie šiurkščių paviršių.
Ketvirta – pastatyti spąstus. Alaus dubenėliai arba drėgnos lentos, po kuriomis sraigės renkasi naktį. Ryte – surinkti ir sunaikinti. Tai senamadiškas, bet veiksmingas metodas.
Penkta – erkėms: nupjauti žolę trumpai ir pašalinti visas lapų krūvas prie namų. Jos mėgsta drėgnas, tamšias vietas ir ten laukia šeimininkų.
Kodėl tai svarbu būtent dabar
Praėjusį pavasarį nieko nedariau ir vasarą praradau pusę sėjos. Sraigės suėdė visus jaunus salotų daigus per vieną savaitę. Erkės užpuolė šunį ir vaikus.
Šiemet pradėjau kovą pirmosiomis šiltomis dienomis, kai termometras parodė penkis laipsnius. Išvaliau, pervarsčiau kompostą, išbarstysčiau pelenus aplink salotų ir kopūstų lysves. Per dvi savaites radau gal dešimt sraigių – ne šimtus, kaip pernai tuo pačiu metu.
Kartais geriausia gynyba – išankstinis puolimas. Žiema jų nesunaikino, bet pavasaris davė progą tai padaryti pačiam. Gintaras buvo teisus – laukti nėra prasmės, veikti reikia dabar.
