Visi turėjome tą vieną – kietą, lipnų, saldų iki šleikštulio. Kartais jis prilipdavo prie gomurio, kartais ištraukdavo pieninį dantį. Irisas. Saldainis, kurio skonis dabar – tarsi laiko kapsulė. Daugelis prisimena jį kaip šventę, o odontologai – kaip katastrofą. Tačiau ar iš tiesų irisai buvo tokie pavojingi, ar mes tiesiog per daug jų idealizuojame (arba kaltiname)? Ir kodėl, nepaisant visų šiuolaikinių alternatyvų, žmonės vis dar kartais pasiduoda šiai vaikystės nuodėmei?
Saldainių paveldas – nuo vaikystės iki dantų gydytojo kėdės
Sovietmečiu ar ankstyvoje nepriklausomybės Lietuvoje irisai buvo ne tiek pasirinkimas, kiek standartas. Stambi plytelė, supakuota į tvirtą popierių, sunkiai kramtoma, bet turinti nenugalimą savybę – nuraminti, užimti, priminti saugumą. Tai buvo ne tik desertas – tai buvo ritualas: kelionė į parduotuvę, tylus žinojimas, kad „tą dieną gausi irisą“, ir saldus laukimas, kol jis suminkštės burnoje.
Tačiau su kiekvienu prilipimu prie danties augo ir pavojus. Odontologai vieningai teigia: irisai – vienas blogiausių saldumynų dantims, ypač vaikų. „Jie ne tik sukelia cukraus antplūdį, bet ir laikosi ilgai – prilimpa prie dantų paviršiaus, sukuria ilgalaikį kontaktą su emaliu ir sudaro idealią terpę bakterijoms“, – aiškina burnos higienos specialistė Jurgita S.
Tačiau kitaip nei šiuolaikiniai saldumynai, irisai turėjo vieną „pranašumą“ – jie buvo sotūs. Jų nevalgydavai dešimtimis. Užtekdavo vieno, kartais pusės. O tai jau labai skiriasi nuo šiandienos situacijos, kai vaikai per kelias minutes suvalgo visą pakuotę guminukų ar ledinukų.
Cukrus – kaltininkas ar netikėtas ramybės veiksnys?
Šiandien cukrus demonizuojamas. Ir ne be reikalo – jo perteklius siejamas su nutukimu, II tipo diabetu, dantų ėduonimi ir net depresija. Tačiau verta pažvelgti į istorinį kontekstą: vaikystės irisai buvo vienintelis saldumynas per savaitę ar net dvi. Tai buvo lėtas saldumo ritualas, o ne nuolatinė priklausomybė.
Kai kurių psichologų nuomone, tokie vaikystės „cukraus momentai“ galėjo veikti kaip emocinis reguliatorius. Jie nebuvo gaunami kaip atsitiktinė užgaida – jie buvo atlygis, motyvacija, saugumo simbolis. Cukraus dopamininis efektas buvo susietas su teigiamais, ne stresiniais kontekstais. Tai nebuvo „užkimšk burną vaikui su saldainiu“, tai buvo „šiandien šventė, nusipelniau“.
Tai reiškia, kad emocinė reakcija į irisą buvo ne vien tik cheminė – ji buvo psichologinė terapija, net jei ne idealiausia odontologijos požiūriu.
Kodėl šiandien burna reaguoja blogiau nei anksčiau?
Galbūt paradoksalu, bet kai kurių odontologų teigimu, šiandien žmonių dantys reaguoja į senus produktus blogiau nei anksčiau. Priežastis – burnos mikrobiomos disbalansas, mažo kalcio kiekio dieta, agresyvūs dantų pastų ingredientai ir net per dažnas burnos skalavimas, kuris nuplauna apsauginius fermentus.
„Dantų emalis šiandien dažnai yra silpnesnis, nes daugelis vaikų vengia pieno, o suaugusieji – perdirba burną cheminėmis medžiagomis“, – teigia odontologė Lina K. Tai reiškia, kad net tas pats irisų kiekis, kurį anksčiau suvalgydavome be pasekmių, dabar gali būti pavojingesnis.
Irisai šiandien – ar galima juos „sveikai“ atkurti?
Įdomu tai, kad vis daugiau sveiko maisto gamintojų bando atkurti klasikinių irisų skonį be cukraus – naudodami datules, riešutų sviestą, kokosų kremą. Tačiau kol kas nei tekstūra, nei ilgalaikis tirpimas burnoje neprilygsta originalui.
Kai kurie konditeriai eksperimentuoja su natūraliu karamelizavimu – naudodami nedidelį kiekį tikro sviesto, rudąjį cukrų ir jūros druską. Toks irisų variantas – mažiau klampus, bet artimesnis natūraliai kilmei. Tokie receptai gali būti kompromisas tarp nostalgiško malonumo ir šiuolaikinio sąmoningumo.
Ar verta jų visai atsisakyti?
Ne visai. Kaip ir bet kokie vaikystės simboliai, irisai turi emocinę vertę. Jei valgomi retai, sąmoningai, tik po valgio, o ne tarp jų – jų poveikis sveikatai gali būti minimalus. Ypač jei po to išskalaujate burną vandeniu ar suvalgote sūrį – seną triuką, kurį rekomenduoja net odontologai, nes kalcio kiekis padeda neutralizuoti rūgštis.
Be to, nostalgija – tai ne liga. Kartais vienas saldainis gali sugrąžinti jus į laikus, kai viskas buvo aišku, skaidru ir gera. O tai – irgi sveikatos forma.
Išvada
Irisai – tai ne tik dantų plombų žudikai. Tai kultūrinis ženklas, emocinis inkliuzas, koncentruotas vaikystės jausmas, turintis tiek šviesos, tiek šešėlių. Dantų gydytojai gali jų nemėgti, bet siela – atpažįsta. Jei valgysime juos retai, sąmoningai ir kartu su atmintimi – galbūt jie bus ne grėsmė, o priminimas, kad gyvenimas kartais saldus ne dėl sudėties, o dėl konteksto.
