 2012-ieji yra paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais. Šiais metais siekiama, kad būtų daugiau žinoma apie vyresnių žmonių nuopelnus visuomenei. Taip pat visų lygių politikos formuotojai ir atsakingos institucijos skatinamos imtis konkrečių veiksmų, kad būtų sudarytos geresnės vyresnių žmonių socialinio aktyvumo ir kartų solidarumo stiprinimo galimybės.
1990 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė asamblėja spalio 1-ąją paskelbė Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Šią diena buvo norima atkreipti visuomenės dėmesį į visuotines senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas, ugdyti jaunimo pagarbą senyvo amžiaus žmonėms.
„Pakitęs informacijos apdorojimas, būdingas senstančiam žmogui, sukelia specifinę situaciją: kasdienybė darosi monotoniška, dėl objektyvių priežasčių atsiranda vis daugiau apribojimų, o su užduotimis ir krūviais asmuo tvarkosi nebe taip aktyviai“ . Dirbančio žmogaus gyvenimas sukasi maždaug vienodu ratu: iš darbo į šeimą, gal sodą ar sporto salę, paskui – vėl į darbą. Senstant ateina diena, kai su darbo sistema tenka atsisveikinti. Tad senėjimas gali būti traktuojamas kaip socialinės-ekonominės sistemos pasikeitimas: tai galutinis pasitraukimas iš darbo sistemos į laisvalaikio sistemą.
„Europoje vykstantys demografiniai pokyčiai neturi precedento nei savo mastu, nei galimu pavojumi ateityje“, – rašoma Europos Bendrijų Komisijos Žaliojoje knygoje. – 2003 m. natūralus gyventojų prieaugis Europoje tesiekė 0,04 proc. per metus, o naujose Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse narėse gyventojų netgi sumažėjo. Dėl nuolatinio gyvenimo trukmės ilgėjimo ES senų (daugiau kaip 80 metų amžiaus) žmonių skaičius vis auga: nuo 2010 m. iki 2030 m. turėtų padidėti iki 57,1 proc. 2005 m. jų buvo apie 18,8 milijono, o iki 2030 m. bus maždaug 34,7 milijono“ .
Europos Sąjungos valstybėse narėse kas ketvirtas gyventojas yra sulaukęs 60 ir daugiau metų, Lietuvoje – kas penktas. Prognozuojama, kad 2030 m. pradžioje beveik trečdalį (28,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės (ES 27–30,4 proc.), o 80 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius padidės 1,5 karto.
Taip keičiantis ekonominei, socialinei ir demografinei situacijai, vis didesnę svarbą įgauna pagyvenusių bei senų asmenų sveikatos palaikymas ir prastėjanti jų gyvenimo kokybė, bendravimo trūkumas, kas daro tiesioginę įtaką jų funkciniam pajėgumui bei apsitarnavimui, gebėjimui prisitaikyti greitai kintančiame pasaulyje. Tai yra ne tik daugialypė sveikatos ar socialine problema, bet ir labai svarbus ekonominis veiksnys.
Senstant visose organizmo sistemose neišvengimai pasireiškia fiziologiniai ir patologiniai pokyčiai, kurių iš pradžių nepastebime. Daugelis šitų pokyčių pradeda vykti laipsniškai, maždaug nuo 40 metų amžiaus ir tęsiasi iki pat mirties, kuri įvyksta tada, kai kūnas dėl daugelio pakitimų daugiau nebegali prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Tai natūralus procesas, kurio sustabdyti dar niekam nepavyko.
„Senatvė yra neišvengiama ir šis natūralus mūsų gyvenimo periodas yra apibūdinamas organizmo fizinių funkcijų smukimu, suaugusio asmens socialinio vaidmens mažėjimu, išoriniais ir vidiniais fiziniais pasikeitimais ir laipsnišku visų gebėjimų mažėjimu“.
Kai kurie mokslininkai fizinį senėjimą aiškina tuo, kad išsenka mūsų gebėjimas genetiniais arba imuniniais veiksniais šalinti ląstelių dalijimosi klaidas, tolydžio vis dažniau atsirandančias organizme. Tad organizmo gyvenimu laikome ir jo gebėjimą patį save gydyti, taisyti ir atsinaujinti organizmo sistemoms: griaučių ir raumenų, nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, urogenitalinės ir kitoms. Kai organizme prasideda procesai, neatitinkantys nuolatinio atsinaujinimo principo, gyvoji sistema palaipsniui pradeda nykti.
Jau seniai nediskutuojama, kad yra koks nors vienas svarbiausias senatvę sukeliantis veiksnys. Kiekvieno žmogaus senėjimą nulemia labai įvairūs veiksniai: genetiniai faktoriai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio vartojimas), mityba, socialinės sąlygos, aplinkos veiksniai, fizinis pasyvumas, su amžiumi susijusios lėtinės neinfekcinės ligos (aterosklerozė, cukrinis diabetas, osteoartrozė (osteoartritas), vėžiniai susirgimai, nutukimas) ir kt. Tačiau paskutiniu metu vis daugiau mokslininkų dėmesio susilaukia genetinis veiksnys, aptinkama vis daugiau įrodymų, kad genai tiesiogiai kontroliuoja daugelį senėjimo procesų.
Senėjimo procesą sukeliantys veiksniai apibrėžiami kelių svarbiausių mokslinių teorijų: laisvųjų radikalų teorijos, baltyminių jungčių teorijos, genetinės informacijos iškraipymo teorijos, hormoninės sistemos pokyčių teorijos, imuninės sistemos pokyčių teorijos ir kitų.
Pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras
Naudota literatūra:
1. Blonski Harold. Senų žmonių baimės. Alma Litera, 2003.
2. Europos Bendrijų Komisija, Žalioji knyga „Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę“. Briuselis, 2005-03-16. Internetinė prieiga: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52005DC0094:LT:NOT.
3. Lietuvos statistikos departamento pranešimas spaudai. Pagyvenę žmonės, 2009-09-30. Internetinė prieiga: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=6847 .
4. Mishara B. R., Riegel R. G., Aging. Presses Universitaires de France, Paris, 1984.
5. James Ch. L., Grzybowski J. M. Biology of Aging: An Introduction to the Biomedical Aspects of Aging. New York: McGraw-Hill, 1999.
6. William C. R. A Means to an End: The Biological Basis of Aging and Death. New York: Oxford University Press, 1999.
7. DiGiovanna, Augustine Gaspar. Human Aging: Biological Perspectives, 2nd ed. Boston: McGraw-Hill, 2000. |
Naujienos 
Atgal
