Mūsų močiutės suprato, kad levandų daugialypė paskirtis neapsiriboja vien tik kvapu. Jos dėjo maišelius po pagalvėmis, kad ramiai miegotų, tepė ant žaizdų kaip antiseptinę priemonę, kūrė natūralius valiklius, naudojo juos vilnai apsaugoti nuo kandžių ir įtraukė į kulinarines tradicijas. Šiais būdais buvo panaudotos priešuždegiminės, antibakterinės ir raminamosios levandų savybės be sintetinių cheminių medžiagų. Šių tradicinių būdų išmintis siūlo tvarias alternatyvas šiuolaikiniams komerciniams produktams.
Senovinis levandų miego maišelių ritualas
Praktika po pagalvėmis dėti lavandų pripildytus paketėlius atsirado dar viduramžių Europoje, kur žolininkai pirmieji užfiksavo, kad jie padeda ramiai miegoti.
Šiuose mažuose medžiaginiuose maišeliuose, paprastai pagamintuose iš lino arba medvilnės, buvo džiovinti levandų žiedai, kruopščiai surinkti per patį žydėjimo piką, kad būtų maksimaliai stiprūs.
Ritualo metu maišeliai buvo keičiami kas mėnesį, kad būtų išlaikytas aromatinis stiprumas.
Senelės tradiciškai mokė jaunesniąsias kartas rinkti levandas vėlyvą rytą, kai išgaruoja rasa, bet prieš vidurdienio karščiui išsklaidant eterinius aliejus.
Žiedai buvo džiovinami tamsioje, erdvioje patalpoje, tada prieš pildant paketėlius truputį sutrinami** – niekada nebuvo smulkinami į miltelius, nes taip aliejai išsiskiria per greitai ir sumažėja jų ilgaamžiškumas.
Senelės vaistinėlė: Gydomosios levandų savybės
Be migdymo priemonių, levandos šimtmečius buvo tradicinių namų vaistinių Europoje pagrindas.
Senelės pasitikėjo šia universalia žolele dėl jos antiseptinių, uždegimą mažinančių ir skausmą malšinančių savybių.
Vietiškai levandų aliejumi buvo gydomi nedideli nudegimai, vabzdžių įkandimai ir odos sudirgimai.
Įpylus į actą, jis tapo veiksminga dezinfekuojamąja priemone žaizdoms valyti.
Nuo galvos skausmo kenčiantiems žmonėms palengvėdavo, jei atskiestu aliejumi patepdavo skruostus arba įkvėpdavo jo garų.
Nuo virškinimo negalavimų levandų arbata ramindavo skrandžio sutrikimus ir mažindavo vidurių pūtimą.
Jos priešuždegiminis poveikis padeda malšinti sąnarių skausmą, jei naudojama kompresams ar kompresams, o spazmolitinis poveikis mažina menstruacinius spazmus.
Natūralus namų valymas su levandų užpilais
Daugelis namų ūkių dabar naudoja lavandų antpilus kaip veiksmingą, ekologišką alternatyvą aštriems cheminiams valikliams.
Šiuose tirpaluose derinamos natūralios levandų antibakterinės savybės ir malonus aromatas, todėl sukuriami įvairios paskirties valikliai, tinkami įvairiems paviršiams valyti.
Pagrindiniam levandų valymo tirpalui reikia dvi savaites mirkyti džiovintus levandų pumpurus baltajame acte, tada perkošti ir praskiesti vandeniu.
Šis mišinys veiksmingai valo stalviršius, stiklą ir vonios kambario įrangą, kartu neutralizuodamas kvapus.
Mediniams paviršiams levandų aliejus naudojamas kaip natūralus blizgiklis.
Levandomis praturtinta valgomoji soda sukuria veiksmingą šveičiamąją pastą įsisenėjusioms dėmėms valyti.
Šie tradiciniai valymo būdai sumažina cheminių medžiagų poveikį ir kartu užtikrina natūraliai kvepiančią namų aplinką.
Tekstilės gaminių apsauga: Levandos – gamtos repelentas nuo kandžių
Levandų paketėliai, dedami į spintas ir sandėliukus, veiksmingai atbaido drabužines kandis, nes sutrikdo jų dauginimosi ciklą. Levandų eteriniame aliejuje esantys monoterpenoidai, ypač linalolis ir linalilacetatas, sukuria kandžių lervoms nepalankią aplinką.
Tradiciniai konservavimo būdai – džiovintų levandų ryšulėliai, pakabinti tarp drabužių, maži medžiaginiai maišeliai su pumpurais, įdedami tarp sulankstytų vilnonių drabužių, ir levandų prisotinti popierėliai, kuriais išklojami stalčiai.
Šie būdai apsaugo brangius tekstilės gaminius be būdingo cheminio kvapo, kuris skverbiasi į drabužius, apdorotus komerciniais repelentais.
Prarastas kulinarinių tradicijų su levandomis menas
Levandų nauda toli gražu neapsiriboja vien namų ūkio apsauga, bet ir gastronomijos** sritimi, kur jos kadaise užėmė garbingą vietą visos Europos virtuvėse.
Viduramžių ir Renesanso laikų virėjai levandų žiedus nuolat dėdavo į medų, sirupus ir konservus. Šie aromatiniai priedai suteikdavo sudėtingumo tiek saldiems, tiek pikantiškiems patiekalams.
Tradiciniame Provanso herbes de Provence mišinyje levandų buvo daug, o levandomis pagardinti kremai ir sausainiai iki pat XX a. pradžios išliko Anglijos kaimiškos virtuvės pagrindiniais patiekalais.
Subtilios pušų natos ypač gerai derėjo su žvėriena ir kaulavaisiais. Šiuolaikiniai virtuvės šefai pamažu iš naujo atranda šiuos panaudojimo būdus, nors levandų kulinarinių savybių supratimas vis dar lieka pamirštas.
Levandų vaidmuo istorinėse grožio procedūrose
Kaip įmantriai levandos per amžius įsipynė į grožio praktiką? Istoriniai šaltiniai atskleidžia, kad levandos buvo aptinkamos senovės romėnų pirtyse, viduramžių kosmetiniuose preparatuose ir Viktorijos laikų tuštybės stalčiuose.
Egipto didikai levandų aliejų naudojo į kvepalus ir prausiklius, o Renesanso dvariškiai levandų vandenį naudojo kaip odos gaivinimo ir raukšlių mažinimo priemonę. Pranešama, kad Kleopatra, norėdama suvilioti Julijų Cezarį, pasinaudojo jos gundančiu kvapu.
Visoje Europoje levandos tapo būtinos grožio procedūroms – maišytos su bičių vašku lūpų losjonams, įpiltos į actą odos tonikams ir distiliuotos plaukų skalavimo skysčiams, kurie suteikdavo blizgesio ir atbaidydavo utėles.
Šiuos laiko patikrintus metodus šiuolaikinis mokslas priskiria levandų antimikrobinėms ir priešuždegiminėms savybėms.
Senovinis levandų auginimas ir derliaus nuėmimas
Tradiciniai levandų auginimo būdai per šimtmečius išliko nepaprastai nepakitę, išsaugant metodus, kurie optimizuoja derlių ir eterinio aliejaus kiekį.
Gerai drenuota, šarminė dirva išlieka labai svarbi tvirtam augimui, o augalai išdėstomi 30-45 cm atstumu vienas nuo kito, kad būtų užtikrintas tinkamas oro srautas.
Geriausia skinti viduryje ryto, kai eteriniai aliejai pasiekia didžiausią koncentraciją, bet prieš dienos karščiui juos išsklaidant.
Naudodamiesi aštriomis žirklėmis, derliaus nuėmėjai nukerpa stiebus, kai žiedų pumpurai yra spalvoti, bet dar ne visiškai išsiskleidę.
Tuomet stiebai surišami ir pakabinami žemyn galva tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, kad per džiovinimo procesą**, kuris paprastai trunka 1-2 savaites, būtų išsaugotas jų stiprumas ir spalva.
